Dantų ėduonis (kariesas) – tai kietųjų danties audinių progresuojantis irimas, sukeltas specifinių danties apnašo mikroorganizmų ir angliavandenių poveikyje susidariusių organinių rūgščių. Šios rūgštys skverbiasi į emalį, dentiną ir cementą iš dalies tirpindamas mineralų kristalus. Mineralai (kalcis ir fosfatai) skverbiasi iš danties ir , jei šis procesas nėra sustabdomas , susidaro ertmė. Remineralizacija gali įvykti, jei aplinkoje yra kalcio, fosfatų ir fluoro.
Ėduonis dažnai formuojasi specifinėse vietose, t.y. ten, kur palankiausios sąlygos kauptis apnašoms, kur šių sričių savaime neapvalo nei liežuvis, nei skruostai, nei rupus maistas, sunkiau išvalyti šepetėliu. Tai kramtomieji danties paviršiai, ypač dygstant dantims, tarpdančiai tarp kontaktinio taško ir dantenų, lygieji danties paviršiai prie dantenų krašto.
Pažeistų kietųjų danties audinių atstatymas plombinėmis medžiagomis vadinamas plombavimu. Karieso ertmės gydymas vyksta šiais etapais:
- Atliekama vietinė nejautra;
- Preparuojami (šalinami) pažeisti audiniai;
- Dantis izoliuojamas nuo seilių(vatos tamponėliais arba koferdamu);
- Jei reikia, dedamas pamušalas;
- Danties netekti audiniai suformuojami plombinėmis medžiagomis, atstatant jų spalvą , paviršiaus marfologiją ir funkciją.
Jei laiku nesikreipiama į gydytoją odontologą, progresuojantis dantų ėduonis gali išsivystyti į komplikacijas, t.y. danties nervo pažeidimus. Pirmiausia vystosi nervo uždegimas, kitaip vadinamas pulpitu, kuris negydomas progresuoja į pulpos nekrozę , o vėliau į viršūninį periodontitą. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo lengvesnis gydymas ir gydymo prognozė.